ISTORIJA
Dziudo – tai ne tik sportas , tai gyvenimo būdas.
Dzigoro Kano
Pasakojama ,kad Japonijoje gyvenęs gydytojas Akojama dažnai mėgdavęs vaikščioti po savo sodą ir grožėtis vyšnių šakomis. Sykį jis įsižiūrėjo į vyšnios šakelę ,kuri ramiai “miegojo” ,laukdama pavasario. Ant jos kūpsojo didžiulė sniego kepurė.
Akojama pastebėjo ,kad storoji vyšnios šaka neišlaikė sniego sunkumo ir nulūžo , o plonoji šakelė linko , linko prie žemės , kol sniego klodas nuslydo nuo jos , ir ji visiškai sveikutėlė vėl atsitiesė.Visa tai stebėjęs Akojama susimąstė , o paskui sušuko:”Taip, iš karto pasiduoti, kad vėliau nugalėtumei”. Šie jo žodžiai buvo taikomi savigynos veiksmams , kuriuos jis pats vėliau ir kūrė.
Taip atsirado įspūdinga samurajų savigynos sistema –džiudžitsu , iš kurios XIX a. pabaigoje išsivystė dziudo (olimpinė sporto šaka). Dziudo tėvu laikomas Dzigoro Kano , kuris atrinko pačius efektyviausius džiudžitsu , aikido ir karatė veiksmus, atmesdamas pavojingus.Taip jis sukūrė savisaugos elementus bei metimų sistemą ir suteikė šiai savigynos rūšiai sportinį pobūdį.
Dziudo teigiamai veikia žmogaus organizmą , ugdo fizines ypatybes , formuoja moralines savybes : drausmingumą ,savarankiškum, principingumą, atsakingumą.
Varžybiniame dziudo nenaudojama jokia smūginė technika.Pagal traumatizmą ši sporto šaka yra 30 –toje vietoje, užnugaryje palikdama net tokias populiarias sporto šakas kaip krepšinis ar futbolas.
Net neilgą laiką dziudo treniruotes palankęs vaikas išmoksta vikrumo , lankstumo , ir svarbiausia teisingos kritimo technikos, kas labai praverčia tolimesniame gyvenime , išvengiant bet kokios rūšies traumų.